Prisistatymą pradėsiu šiom eilėmis, nes visus sunkumus man padėjo išgyventi tikra meilė ir nepalūžti sunkiomis akimirkomis.

Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ir išdavystė.
Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.
Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima.
Jei tau meluoja posmai šių eilių, -
Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…

Viliamas Šekspyras


Ištikrųjų tokios Kalėdos, kokių galbūt daugiau nebus, o ši Romo Dambrausko daina yra jaudinanti ir tiksliai atspindinti esama situacija...

Noriu Tau palinkėt milijoną žvaigždžių,
kad per kaukę lyg sieną pasiektų tave mano žodžiai...

Šiemet tokios Kalėos, atleiskit kitokių nebus,
Šiemet viskas kitaip...
Šiemet tylim prie tirpstančių žvakių...

...Mano miestas nebuvo dar niekad toks liūnas, tylus
Kagi jis susapnuos šią šventinę nakty,
Aš žinau, aš tikiu turi greit atsiverti dangus
Ir nuo didelės scenos, širdis mano jums turi plakti.
Ak kaip noris dabar nors trumpam prisiminti visus,
Kam namų jaukuma, kam dangus, kam tik lubos palatoj.
Šiemet tokios Kalėdos atleiskit, kitokių nebus.
Šiemet tylim visi prie tirpstančių žvakių...


Ir kalėdos ir Nauji metai kitokie, faktiškai jau nuo praeitu velykų po truputį pratinomės gyventi kitaip. Man per daug dar žalos šitas laikas nepridarė. Išskyrus tai, kad bendrauti su brolio ir sesės šeimomis tenka tik nuotoliniu būdu, nes man reikia pasaugoti mama, bet nepergyvenu, žinau, kad dabar išlaukus, paskui galėsim susitikti. O dabar tai daug namuose nuveikta, darbia daug visko į priekį padaryta. Kaip ir vienintelė esu, kuri legaliai galiu važinėti po savivaldybes, bet be reikalo tuo nesinaudoju, nes noriu, kad kuo greičiau baigtūsi šita situacija ir kad pavyktų jau tiek pragyvenus sulaukti to stebuklingo skiepo, bent mamai. Kada jau galėtume šiek tiek laisviau gyventi. Na o dabar keliauju darbuotis toliau ir ruoštis darbo kelionem pas zanavykus. Darbo reikalais nelabai bijau, nes laukuose ar statybvietes maža tikimybė užsiktėsti, tai dėl to ir esu dėkinga likimui, kad viskas taip susidėlioja, kad gyvenu tarsi mini burbulia. Aišku ir man visko būna, ir netinkamu laiku mašina sugenda, ir kad ir kaip baisu tenka viešuoju pavažiuoti... Bet gerai, kad viskas laimingai baigesi, nes saugumo laikausi kaip turi būti, o kartais gal net ir per daug, bet ne bijojimas, o laikymasis visko kaip ir priklauso, suteikė galimybę iki šiol nesusirgti.



Manau nei vienas, net sapne nesapnavo, kaip gali visas pasaulis "apvirsti". Kaip yra sunku viska pradėti nuo 0 ir dar bijoti nesusirgti. Ne visi ištraukėm laimingus bilietus ir likom sveiki, nepraradom artimųjų, draugų ir darbų. Ne visi sugebėjom blaiviai galvoti kas bus ir kaip reikės toliau gyventi, nes jokių paaiškinimų ir žinių apie tai kas vyksta nėra. Taip pat kažką palyginti kad bus taip ar kitaip niekas taip pat negali. Istorija perašyta neatpažįstamai ir neplanuotai, to gyvenimo kuris buvo jau nebėra daug klausimų ir pakol kas faktiškai nėra atsakymų...

Taip kas dirba tie ir dabar skraido, plaukia ar kitaip keliauja. Aišku padėtis nėra gera, žinau kaip sunku priimti sprendimus ar grįžti į šeimą ir netekti darbo, ar likti toje šalyje kur dirbi ir pasiryžti ilgai nematyti šeimos ir dar bijoti kaip kas bus, jeigu neduok dieve įvyks tas pats blogiausia scenarijus. Teko tai pajusti savo kailiu ir ne viena raminti ir guosti, nes mano rate daug yra dirbančių ne Lietuvoje, o ir brolio įmonė turi filialą Švedijoje...Ne visi gavom laimingus bilietus nesirgti, bet visi gavom teisę gyventi toliau. Mano pačioj artimiausioje aplinkoje esame tie laimingieji, bet kadangi prasideda mokslo metai ir yra dirbančiu univetsitete, dar yra dirbančių medicinos srityje, o situacija po truputi prastėje, ir vos nepamišau mūsų mokinukų, gi jau ne nuotoliniu pradėjo mokslo metus, tai "lošimas" kaip ir vėl prasideda, tik dabar jau yra patirties ir manau viskas bus gerai !

Taip esant tokiai situacijai, tikrai gelbėjo šiuolaikinės technologijos, bet užsitesus viskam dabar jau sunku pasakyti kas bus toliau. Aš esu iš tų, kurios nebijo gyvenimo skirtų išūkių, žinau ką reiškia kaip išgyventi esant bet kokiai situacijai, nes gyvenimas išmokė kaip išgyventi. Bet matau kaip yra sunku šiuolaikiniai kartai, nes įpratę viską "gauti", nepatiko kitur, o dabar jau taip nebus, jau reikia gerai apgalvoti kiekviena žingsį, nes dabar dar viskas atrodo neblogau, bet realybė yra kitokia... Tikuosi neišsipildys tai kas dabar vyksta, ir viskas bus gerai...

Išmokom suktis greitai, namai virto biuru, kavine, sporto klubu, spa, studija, konferencijų sale, šventiniu laikotarpiu restoranu ir didžiausiu išūkiu tapo susidoroti su nuotoliniu bendravimu, nepakenkus sau ir neprivirus "košės" kitiems. Bet jau metai laiko, kaip gyvenimas taip ėmė ir apvirto, o išmaniųjų technologijų išmanymas, padėjo greičiau susiorentuoti ir priprasti prie pasikeitusios situacijos.
Bet kadangi esu optimistė tai tikiu, kad situacija, turėtų pagerėti.

Na o dabar sakau "I loving may Pariz , I coming in Pariz ..., kadangi My Pariz, karantine ant mano sienos !

Pliusas tas, kad dabar laiko lieka kūrybai.





NA O DABAR TAI IŠMOKAU DŽIAUGTIS ŠIA AKIMIRKA IR GYVENTI ČIA IR DABAR, NEATIDEDANT KAŽKO RYT AR GERESNIEMS LAIKAMS.

Visokia patinka. Mažiau klausau tos techninės muzikos. O visa kita patinka. Labiausia metalika ypač kaip sunku baladės padeda ...

Smagu, kad šios keliones metu, teko pabuvoti ten,kur buvo filmuota naujausios vieno iš mėgstamiausiu mano filmu tai "Žvaigždžių karai".

Daug esu perskaičius tai viso ilgo sąrašo nevardinsiu.

Mylėti,gerbti,rūpintis, padėti